Svaiginamai kaitri baltų žiedų vėsa šviesioj nakties tamsoj – arabinio jazminaičio perlais ant kelių tau pasklinda mėnesiena. Haliucinuojantis praeitimi stiprus jos aromatas salsva srove užtvindo visą tavo šerdį. Toks prieštaringas kvapas – tyras ir kartu geidulingas. Jame čia pat maloniai sūkuriuoja mimoza, pro aitrų dūmą prasiskverbusi burtažodžius rečitatyvu švelniai šnabžda rožė. Tai šen, tai ten sukirba animalistinė nata. 
Ir jei manai po šios jazminiškos nakties šėlionės būsintis toks pat – klysti. Tu – kitas tu, tasai iš anapus savęs.